Rothko muziejuje atidaryta Milenos personalinė paroda "“Matchstick in the Sand”

9/5/2025

Prieš dvejus metus laimėjusi pagrindinį tarptautinės bienalės "Martinsons Award" prizą, dabar Milena pristato savo kūrybą išsamiau bei kartu su dar dvejomis didžiulėmis parodomis atveria 5-osios Latvijos bienalės ekspoziciją (atrankos konkurse šiemet dalyvavo 941 menininkas iš 69 šalių).

"Degtukas smėlyje" - jautri paroda. Keramikiniuose kubuose, tarsi mažose laiko kapsulėse-paminkluose, atsiveria įvairūs pigmentais sukurti minimalistiniai piešiniai. Tai, atrodytų, labai paprasti, bet iš tiesų ir labai intymūs objektai-trigeriai, daiktų mįslės apie asmeninę istoriją, vaikystės momentus. Kokia keista ir stipri atminties galia, kai paprasčiausia šiukšlė gatvėje, atsitiktinis kvapas, skonis gali tave nukelti į seniai užmirštas, bet tavo asmenybei svarbias gyvenimo akimirkas.

Milena apie parodą

Kas kartą galvodama apie naują parodą ieškau vidinio argumento, kodėl ir apie ką norėčiau kalbėti. Ji atsiranda per pastabumą sau, per nelengvą vidinį procesą. Įdomioji kūrybos dalis – turinio paieškos, bandymas patyrinėti save. Keramika turi unikalią galimybę apjungti formą ir piešinį. Šį kartą bandžiau formą tarsi „pritildyti“, sąmoningai pasirinkau vieno, abstraktaus objekto tiražą. Norėjau, kad kalbėtų piešinys, kuo artimesnis sustingusiam foto kadrui. Norėjau dėmesio smulkiai, nereikšmingai detalei.

Kiek laiko mes praleidžiame į kažką žiūrėdami, gyvename nuolatiniame triukšme, vaizdų ir ekranų pasaulyje. Ar sustojame prie kažko „nereikšmingo“? Kaip veikia mūsų vaizduotė ir atmintis, ar galime pabėgti nuo savęs? Kartais žiūriu į nieką. Tiksliau – į kažką. Ir tuomet viskas sustoja, tyliai, nepastebimai prasideda slinktis. Ne nuo daikto, gal nuo jo šešėlio, nuo netikėtai sugrįžusio prisiminimo.

Aplinkui begalybė daiktų ir tik kai kurie sukelia asociacijas. Kodėl? Nežinau. Galbūt akis užfiksuoja grožį, ar pastebi kažką seniai matyto, ar primena kažką užmiršto. Kartais žiūriu per ilgesį – maža detalė lyg trigeris pažadina vaizduotę. Įrašau į ją savo turinį, ir tai, kas nereikšminga, tampa intymu.

Plaukų segtukas ar gumytė… išėjusios mamos, vis dar kažką randu.

Akinukų kojelės.

Tamsūs kampai, kurių bijojau vaikystėje.

Kažkas ten buvo, gal palikto ir pamiršto.

Senamiesčio sienos šešėlis, pro kurį kasdien praeinu.

Suskilusi grindinio plytelė mano vaikystės gatvėje.

Atsilupęs sienos tinkas, kuriame kartais matau veidus.

Namų, daiktų detalės, kažkas, ko neįžiūriu tolumoje.

Kavos puodelis, gražiai susisukęs pakrovėjo laidas, kurį vis pamirštu ir lieku be ryšio.

Rytas, vakaras.

Vyro dovanotas senas žiedas, papuošalas, pažadas.

Suolas mano vaikystės parke, aš ir anūkė, amžinas ratas.