Milena Pirštelienė įtraukta į Visuotinę lietuvių enciklopediją

Ištrauka iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos tinklapio

Iš balto molio, akmens masės ir porceliano M. Pirštelienė kuria konceptualią, dekoratyvinę ir funkcionalią keramiką. Būdinga savistaba, pasąmonės vaizdinių, vidinių išgyvenimų ir aplinkos įspūdžių perteikimas, pabrėžta prasminė potekstė, emocinė įtampa. Ankstyvieji kūriniai pasižymi skulptūrine forma; viename kūrinyje derinama skirtinga plastika, įvairios medžiagos (akmens masė, porcelianas, molis) ir nevienodi degimo (aukštõs temperatūros, raku) būdai: Kelionių peizažai (2014), Sūpynės, Tiltas (abu 2016), Be pavadinimo (2016–20). Ilgainiui menininkė suformavo savitą stilių, kuriam būdinga raiškos taupumas, taikomosios ir vaizduojamosios dailės elementų, architektoninės formos ir grafinio piešinio derinys.

M. Pirštelienės naujausioje kūryboje stiprėja minimalistinis ir abstraktusis pradas, racionalia, preciziška forma keramikė kuria metaforas, siurrealią, metafizinę nuotaiką. Balto molio plokštumose tamsiu pigmentu ji piešia iš sapnų ir pasąmonės atkeliavusius paslaptingus reginius ir simbolius (Naktis 2017, Lietus 2019), sukuria nerimo, baimės įspūdį, siekia nespalvotos fotografijos, šviesokaitos, kai kada – optinių efektų. Plėtoja urbanistinę tematiką, kuria į dėžutes panašius naujų namų kvartalus, ritmingus dangoraižių bokštus, kelia klausimus apie unifikavimo, supanašėjimo ir slegiančios rutinos pavojus žmogaus esybei. Svarbesni kūriniai: Šeši kambariai (2018), Šviesa, ciklas Pasikartojimai, Nerimas, Sapnuojant jūrą I (visi 2019), Sapnuojant jūrą II, Aequilibrium, Scenos etiudai (visi 2020), Drugeliai, Vertigo (abu 2021).

Pilną straipsnį galite pasiskaityti čia.