Paroda "REM miego fazė"

Milenos Pirštelienės ir Agnės Šemberaitės paroda „REM miego fazė“ pristatyta 2019 metais rugsėjo 25 d. - spalio 15 d. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2). Ši ekspozicija – tai skirtingų autorių dvi personalinės parodos apjungtos viena sapnų tema. Anotacijos autorė – menotyrininkė Kamilė Pirštelytė.

Interviu su menininkėmis LRT laidoje "Linija. Spalva. Forma" galite pažiūrėti paspaudę čia (00:41-06:34). 

Nakties miego metu REM fazė (Rapid Eye Movement – angl.) pasikartoja keturis-penkis kartus, kaskart uždarydama vieno ciklo ratą. Neramaus miego fazės metu žmogaus smegenys yra aktyviausios. Jos apdoroja praėjusios dienos patirtis, priverčia nevalingai judėti užmerktas akis, kūną sukausto paralyžiumi ir sukelia ryškius sapnus, kupinus užkoduotos informacijos. Mokslinių knygų autorė Jennifer Ackerman yra pasakiusi, kad miegas primena nardymą po vandenį – su kiekviena faze neriame vis giliau. Žmogaus pasąmonė budri. Tarsi po nebylaus fiziologinių procesų ritualo, pasąmonė atrakinama, kartu išplukdant prisiminimus, tolimas vizijas... sapnus.

Neramaus miego fazė – raktažodžiai, į vieną kolektyvinę parodą subūrę dvi Lietuvoje gerai žinomas šiuolaikinės keramikos autores Agnę Šemberaitę ir Mileną Pirštelienę. Virš dvidešimt metų šioje meno srityje dirbančios kūrėjos yra aktyvios lokalių ir tarptautinių parodų dalyvės, konkursų prizininkės, keramikos parodų kuratorės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės. Be to, kurso draugės ir ilgametės bičiulės.

Tema, sudominusi menininkes, žmoniją traukia jau nuo senųjų civilizacijų laikų. Nors teorijos nėra iki galo pagrįstos, šiandien mokslas tiki, kad sapnai atspindi pasąmonėje glūdinčią informaciją, žmogaus patirtis ir psichofiziologinius procesus. Įsisąmonintus bei neįsisąmonintus veiksnius, padedančius geriau suvokti save ir išorinį pasaulį. Vis tik, pagrindiniu parodos akcentu tampa ne tik sapnų tematikos universalumas, suteikiantis platų interpretacijų diapazoną, bet ir gana skirtinga dviejų kūrėjų plastinė, stilistinė raiška. Agnės Šemberaitės kūrybai būdingos daugiafigūrinės kompozicijos, kurių pagrindinėmis dominantėmis tampa siurrealios, pasakiškos, antropomorfiškos būtybės portretiniais veidais. Tradicinio kūniškumo suvokimas ir jo dekonstravimas, stilizuoti, vietomis provokatyvūs Agnės Šemberaitės personažai šį sykį persipina su Milenos Pirštelienės architektūrinėmis konstrukcijomis; vienišais miestų labirintais, kuriuose niūrios grafinės-linijinės erdvės pamažu rimsta, šviesėja, kontekstualiai pereinant prie meditacinės, japonų kultūrai būdingos tuštumos estetikos.

Iš tiesų, paslaptingai skambančiame parodos pavadinime galima įžvelgti abi autores vienijantį sumanymą – siekį atskleisti individualius kūrybinius polėkius, kartu įrodant (ne)ribotas šiuolaikinės keramikos technikų bei idėjų galimybes. Klausimas – kur baigiasi keramikos žanro ribos – šiandien nebeaktualus. Dabar smalsumą kelia žanro galimybės. Hibridizacija. Kiek keramikos menas pavaldus žanriniams eksperimentams. Ugniai ir orui. Savotiškai alchemijai. Pažvelgus į kūrinius tampa akivaizdu, kad esama keramikos medžiagų įvairovė (akmens masė, porcelianas, fajansas, glazūros, pigmentai...), elektriniai ir raku degimai – tai sudėtingi įrankiai, tačiau ne konstanta. Autorių siekiamybe tampa noras išlipti iš tradicinio medžiagiškumo, prioretizuojant teminius išieškojimus ir individualius technologinius eksperimentus.

Skirtinga autorių stilistika ir kūrinių ciklai pamažu ekspozicijų salėje asimiliuoja, sugula į bendrą, fantasmagorišką sapnų albumą. Kolektyvinės pasąmonės, universalių archetipų ženklai, sukurti mus siejančių tarpkultūrinių mitų, folkloro čia persipina kartu su asmeninėmis patirtimis ir nuojautomis, vidiniais konfliktais bei troškimais, įgavusiais simbolinių sapnų pavidalus. Kūrinių tarpusavio komunikacija pina neįprastą naratyvą – vietoje kino kameros ir teatro scenos čia sąveikauja keramika, grafika, mažoji skulptūra ir architektūra. Detales išdidinanti fotografija. Sapnų regėjimams suteikiama savita, laiko įstiklinta kompozicija, kurioje atsiskleidžia ne tik gerai atpažįstami, autorėms būdingi meninės kalbos ženklai, bet ir asmeninių gyvenimo apmąstymų verpetai. Jie pripildo keramikinę plokštumą, figūratyvą, sukuria savitą erdvių panoramą. Gamtos ir betono miestai, apaugę tolimo pasaulio ilgesiu, nerimu ir mirtingumo suvokimu, alsuoja apleistumu ir tuštuma. Tačiau retsykiais, šiame pasąmonės žemėlapyje išnyra keisti, deformavę, kažkur realybėje matytų veikėjų šešėliai. O gal jų siurrealūs atspindžiai.

Ratas vėl užsisuka. Tarsi panirus į naują miego ciklą, kurio metu pakliūname į fiktyvų, erdvėlaikio neturintį pasaulį, šiuolaikinės keramikos parodos „REM miego fazė“ ekspozicijoje žiūrovai kviečiami tapti racionaliais pasąmoningo sapno dalyviais.

Autorės apie parodą

Agnė Šemberaitė: Nors parodoje bus ir keletą ankstesnių, 2018-ųjų metų darbų, tačiau didžiąją ekspocizijos dalį sudarys visiškai nauji, REM tematikai sukurti darbai. Juos visus vienija nerimastingos, intuityvios grėsmės nuojautos. Šį įspūdį sustiprina kontrastai: gražu-bjauru, tikra-apgaulinga, žiauru-tyra. Objektų transformacijos, žaidžiančios su žiūrovo pastabumu. Su tuo, kas realu, o kas – tik vaizduotės iliuzija. Man įdomus mimikrijos reiškinys gamtoje. Kai gyvybė, siekdama apsisaugoti nuo grėsmės, prisitaiko mėgdžiodama aplinką, supanašėdama su ją supančiu floros ir faunos pasauliu. Vabzdys maldininkas (lot. Mantidae) – vienas keisčiausių pasaulio sutvėrimų. Jis ne tik unikalus savitu grožiu, maldą primenančiais judesiais, bet ir stebinančiu plėšrumu. Turi prisitaikyti arba neišgyvensi. Mimikrijos reiškinys kažkuo panašus ir į pasąmonės kuriamus sapnus. Gyvenimas susideda iš kontrastų, iš nevienareikšmių situacijų. Kartais pasąmonėje sugulę įvykiai, prisiminimai, emocijos sapnuose įgauna keisčiausias formines išraiškas. Prašmatni, karališka China Rot glazūra netikėtai virsta į žalią mėsą. Tolumoje boluojantis gėlių sodas priartėjus transformuojas į žmogaus kūno organų sistemą. Išnirę vaizdiniai, situacijos kartais padeda geriau suprasti save. Demaskuoti mirties, išnykimo baimę. O kartais - pasinerti į vaizduotės žaismą.

Milena Pirštelienė: Parodos tematika labai asociatyvi ir universali. Sapnai – nedaloma gyvenimo dalis. Jie atspindi pabiras mūsų gyvenimų detales, užslėptas baimes, siekius ir net tam tikrus dėsningumus. Man asmeniškai šioje temoje svarbiausiu aspektu tampa pasikartojamumas. Pasąmoningi vaizdiniai, situacijos, savotiški simboliai, kurie lydi mane daugybę metų. Klaidžioju po tuščias erdves, sugrįžtų į tuos pačius kambarius, kurių sienose įsismelkusi vienatvė bei neapčiuopiamos ramybės paieškos. Kiekvienas kūrinys tampa savotiška replika į vidinius dėsningumus. Jūros, vandenyno motyvai atskleidžia nepaaiškinamą gelmės baimę. Architektūrinė keramikos forma man atstoja paveikslo rėmą, suteikia galimybę kurti erdves. Užpildau jas turiniu, padiktuotu miglotais prisiminimais. Juodai baltos nuotraukos, kurios man visuomet siejosi su praeitimi, praplečia ir papildo ciklo kompoziciją, leidžia priartinti detales. Spalvos neblaško, dėl to galiu asociatyviai pasinerti į asmeninius atsiminimus. Pasikartojantį sapną įprasmina pasikartojančios formos. Vos vos juntamai keičiasi vaizdas ir nuotaika...