Paroda "Vanduo". Anotacija ir atgarsiai
V-osios Vilniaus keamikos meno bienalės prof. Liudviko Strolio premijos laureatės Milenos Pirštelienės personalinė paroda „Vanduo“, pristatyta kaip 2020 m. VI-osios bienalės dalis. Paroda veikė rugsėjo 3-25 d. Anotacijos „Iš vandens į vandenį" autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė-Virbičianskė.
Šiuolaikinės keramikos parodoje „Vanduo“ žiūrovai turi progą susitikti su daugialypiu ir simbolišku menininkės sapnų pasauliu. Naujoje M. Pirštelienės ekspozicijoje toliau plėtojamos autorei būdingos temos ir technologiniai eksperimentai. Ekspozicijoje pristatomi kūriniai atveria sapnų persmelktus vandenynų, jūrų ir architektūros vaizdus, subtilios šviesokaitos keičiamus siužetus. Asmeninių ir universalių, tačiau nepretenzingų simbolių kalba autorė žiūrovą nukelia į keistą, intymią kelionę po žmogaus dvasinių išgyvenimų pasaulį.
Daugiau apie parodą:
Šiaurės Atėnai. Menotyrininkės Agnės Taliūtės recenzija "Karantino patirtys".
Art News, Milenos Pirštelienės paroda "Vanduo" LDS galerijoje "Arka".
LRT KLASIKA, Ryto allegro. Pasaulis be mūsų (nuo 1:26:50-1:40:00).
LRT, Atidaroma kuratorinė paroda atskleis šiuolaikinės keramikos tendencijas.
Fotografo Vyto Nomado nuotraukų galerija FB.
„Iš vandens į vandenį"
Kadaise pasaulis buvo neaprėpiama vandens begalybė be pradžios ir pabaigos. Virš šios begalybės skrido vieniša antis, ji ieškojo vietos, kur galėtų nutūpti ir susukti lizdą... Taip beklaidžiodama aplink pasaulį antis sutiko velnią. Jis liepė paukščiui tris kartus nerti į pasaulio vandenyno gilumą ir iš dugno pargabenti purvo.
Kai antis nėrė trečią sykį, velnias paslėpė dalį purvo burnoje, o iš kitos dalies, pasaulio vandenyne pradėjo formuotis žemė. Žemės viduryje paukštis pagaliau galėjo ramiai nutūpti, suręsti lizdą ir palikti kiaušinį. Tačiau didelės vandenyno bangos pasiekė kiaušinį... Siūbavo ir siūbavo, kol tvirtas lukštas neatlaikė ir įskilo. Netikėtai iš kiaušinio paviršiaus susikūrė dangus, iš trynio – saulė, iš baltymo – mėnulis, o iš lukšto žvaigždynai...
Šis senovinis baltų mitas kartu su begale kitų panašių pasaulio mitų žmonėms iš amžių į amžius neša seną mintį: vanduo – tai pasaulio tautų archetipas, pasąmonėje nugulantis kaip universalus pradžios ir pabaigos simbolis. Pasaulis kinta kartu su besikeičiančiomis civilizacijomis, tačiau tam tikrų žmonių kalbos ženklai, nepaisant naujų formų, išlieka.
Meno istorikas Ernst Hans Gombrich yra pastebėjęs, tyrinėdamas Klodo Loreno, Viljamo Ternerio ir kitų garsių dailininkų tapybos darbus, kad peizažas - unikalus žanras. Pasak jo, "Gamta, pavaizduota meno kūrinyje, visada atspindi menininko požiūrį, jo polinkius, pomėgius, taigi ir jo nuotaikas". Žvelgdami į peizažus, mes lengviau pastebėsime esminius skirtumus tarp autorių, svarbią laikmečių kaitą, gebėjimą paprastame vaizdinyje atskleisti technologinį profesionalumą.
Minimalistiniai Milenos Pirštelienės peizažai perteikia visus šiuos aspektus. Žvelgdami į jos statiškas, tačiau tikroviškai siubuojančias jūrų bangas, ramų saulėtą štilių ar artėjančios grėsmingos audros ženklus, nesunku pastebėti, kaip subtiliai autorė geba įamžinti monumentalioje keramikos plokštumoje plačią bei įvairialypę žmogiškų emocijų, vidinių būsenų skalę. Monochrominiuose Milenos peizažuose susiduria žmogaus ir gamtos kūrinija, įtraukia žiūrovą paklaidžioti šiame emocijų žemėlapyje.
Žiūrovas vedžiojamas nuo melancholijos ir nerimo persmelktų erdvių iki nurimusių, meditacinių, rytietiškų jūros peizažų „Toliai“, „Sapnuojant jūrą“ (2019), nuo apokaliptinių, skęstančių miestų vaizdų „Pusiausvyra“ (2020), mirties ir pabaigos nuojautų žvelgiant į tykų jūros horizontą, iki lengvo ir šmaikštaus moters skulptūrėlės skrydžio, ieškant raminančio ir įkvepiančio rytojaus.
Simboliška, kad šios ekspozicijos darbai sukurti permainingais 2019-2020-tais metais. Tačiau čia nėra tiesiogiai ir sąmoningai perteiktų atpažįstamų alegorijų ir intertekstų. Gamtos ir žmogaus susidūrimo, skendimo, būties trapumo, nerimastingumo, grėsmingumo, vienatvės ir sapnų temos Milenos Pirštelienės kūryboje atsirado prieš gerą dešimtmetį. Jau tada autorė panardino miniatiūrinį kambarį vandenyje „Saldus gyvenimas“ (2013), sukūrė niūrių, melancholiškų, urbanistinių peizažų ciklą „Kelionių peizažai“ (2014), atvėrė perpildytuose miestuose susvetimėjusių, vienatvėje gyvenančių žmonių realybę „Miestas“ (2010), „Sūpynės“ (2016), „Tiltas“ (2016), „Šeši kambariai“ (2018). Pasak pačios autorės, kurdama savo keramikines kompozicijas ji dirba visiškai intuityviai, apmąstydama savo išgyvenimus ir pasikartojančius sapnus. Tad nors žvelgiant į naujausią parodą „Vanduo“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Milena stipriai remiasi mitologijos ir dabar pasaulyje dominuojančia ekologinių temų baze, autorės teigimu šios aliuzijos – atsitiktinės, pasąmoningos.
Milena Pirštelienė apie parodą:
Tai antra paroda, kai tyrinėju pasikartojančius sapnus. Man tai įkvėpimo šaltinis ir kartu bandymas pačiai sau išsiaiškinti sapnų reikšmę, intuityviai interpretuoti ir išgryninti temas, suprasti save. Pabandyti suvokti, ką jos reiškia man. Laikui bėgant pastebėjau, jog sapnų pamatinė tema – vanduo. Skęstantys miestai, potvyniai, nerimas ir grėsmės nuojauta... Kartais skrydis ir neribotos laisvės pojūtis.
Pasąmonė „sufleruoja”, kad tai susiję su vidinėmis baimėmis ir nerimu, stebint neišvengiamą gyvenimo tarpsnių kaitą. Čia atsiranda grėsmingi horizontai, kaip bauginanti riba, už kurios slypi kažkas nepažinaus. Intuityvus naujos atkarpos, pasibaigiančios nežinomybe, suvokimas.
Tam, kad išreikšti savo jausmus, kūryboje naudoju simbolių kalbą, jie persipina su temomis. Tačiau tai darau atsitiktinai, intuityviai. Tik po viso kūrybinio proceso, matydama rezultatą pradedu juos suvokti: trapias, efemeriškas, laikinumu apgaubtas smėlio pilis, miesto ir vandens – dviejų stichijų – supriešinimą, raudoną kalną, persmelktą mirties nuojautomis... Skrydį – tą nenuilstantį norą išsilaisvinti nuo vidinių konfliktų.
Parodos kūrinius galite apžiūrėti tinklapio sekcijoje „Kūrinių galerija".